A.Karnišovas: didžiausios pergalės yra pasiekiamos, kai krepšininkai bendrauja, dabartinei rinktinei to trūksta
Pirmadienį vykusioje išankstinėje filmo „Kita svajonių komanda“ premjeroje apsilankė ir vienas iš legendinės 1992-ųjų rinktinės žaidėjų Artūras Karnišovas. Buvęs krepšininkas prisiminė jaudinančias akimirkas ir emocijas, kurias jam sugrąžino kino juosta.
Kokią vietą jūsų gyvenime užima pergalė mažajame finale Barselonoje?
Pergalės reikšmę ir svarbą tautai, Lietuvai ir mums patiems tuo metu buvo sunku suvokti. Šis filmas, manau, padės suprasti, kas tada įvyko. Aš buvau jaunas, vos 20 metų. Du mėnesius praleidau su rinktine ir gyvenau savo svajonėje. Tai, ką mes patyrėme, buvo fantastiška. Dabar bus proga visiems susirinkti ir prisiminti tuos laikus. Filmas labai gražus. Sunku buvo žiūrėti ir nesigraudinti. Buvo klausiama, kodėl filme mažai krepšinio. Aš galvoju, kad buvo siekiama perteikti to laikmečio dvasią, tautos nuotaikas, aistrą dėl krepšinio, šalies istoriją.
Kaip šią juostą priims Amerikoje?
Amerikiečiams tikrai bus įdomu. Turėjau galimybę juostą žiūrėti „Sundance“ festivalyje Jutoje. Taip pat jį galėjo stebėti ir keleto vidurinių mokyklų moksleiviai. Kiekvienoje iš peržiūrų salės buvo pilnos, o po filmo visi plojo atsistoję.
Ar tikrai jautėtės ypatingai su legendiniais „Grateful Dead“ marškinėliais?
Aš su jais vaikščiojau kiekvieną dieną... Norėčiau papasakoti istoriją. Esu susipažinęs su amerikiečių astronautu Cristopheriu Cassidy , kuris 2013 metų kovo 28 dieną šešiems mėnesiams pakils į orbitą. Jis sutiko nuskraidinti į kosmosą mūsų 1992-ųjų Barselonos marškinėlius ir su jais grįžti. Kalbant apie tuos laikus, tai „Grateful Dead“ marškinėliai olimpiadoje buvo patys populiariausi.
Tuo metu jūs buvote tokio paties amžiaus kaip ir Jonas Valančiūnas, ką apie jus kalbėjo Lietuvoje?
Trejus metus nebuvau Lietuvoje, studijavau Amerikoje. Grįžti buvo baisu, nes laikotarpis buvo sunkus, tačiau sugrįžus aplankė džiaugsmas. Negalėjau įsivaizduoti, kad lauks tokia vasara. Tie du mėnesiai atmintyje išliks visam gyvenimui.
Kuris krepšininkas tuomet dalijo daugiausia patarimų?
Buvau jaunas ir stengiausi stebėti visus veteranus. Mokiausi iš Arvydo Sabonio, Šarūno Marčiulionio, Rimo Kurtinaičio, Valdemaro Chomičiaus ir kitų. Mes visi praleisdavome daug laiko kartu. Dabar teko skaityti interviu su rinktinės masažistu Juozuku, kad po treniruočių ar rungtynių visi skuba į savo kambarius ir pasineria į kompiuterius. Mes laikydavomės vienoje grupėje. Suartėjome ir tai padėjo mums demonstruoti tokį sėkmingą žaidimą. Tai buvo unikali situacija.
Kvalifikaciniuose turnyruose mes iškovojome 11 pergalių iš eilės. Nukovėme kroatus, kurių sudėtyje buvo NBA patirties turinčių žaidėjų. Galima sakyti, kad tada buvome Europos čempionais. Žvaigždės komandoje nebuvo svarbiausias elementas. Svarbiausia buvo komanda ir santykiai tarp krepšininkų. Vien treniruotėmis tokio rezultato nepasieksi. Bendraudami mes išmokome vienas kitą suprasti.
Olimpiados grupės varžybose NVS komandai pralaimėjote, tačiau prieš tai juos sutriuškinote, kas nutiko?
Tose rungtynėse pirmavome beveik 20-ia taškų, tačiau panašiu skirtumu ir pralaimėjome. Buvo tiesiog baisi atkarpa, kurioje atsilikome didžiuliu skirtumu. Žaisti nesisekė, pradėjome pyktis. Tai buvo tokios rungtynės, kurias norėjosi kuo greičiau pamiršti. Kai susitikome su jais dėl bronzos medalių, tų pačių klaidų nekartojome.
Pirmasis mačas prieš NVS rinktinę, kuris vyko kvalifikaciniame turnyre Ispanijoje, buvo fantastiškas. Maloniausia tai, kad mus labai aistringai palaikė ispanai. Arena buvo pilna ir visi mus palaikė. Jautėme Europos užnugarį.
Galima teigti, kad kvalifikaciniame turnyre žaidėte labiau atsipalaidavę?
Kiekvienos rungtynės mums buvo lyg paskutinės. Kovėmės rimtai ir negalvojome, prieš ką teks žaisti kitą dieną. Buvome šimtu procentų susikoncentravę tos dienos mačui.
