Š.Jasikevičius apie: svajonių penketą, meilę krepšiniui, išvarymą iš treniruotės ir kita

Keturiskart Eurolygos čempionas Šarūnas Jasikevičius šio sezono išvakarėse rado naują klubą, kuriame tęs tolimesnę savo karjerą. Įžaidėjas papildė gimtojo miesto Kauno „Žalgirį“.

Nepaisant to, kad jam jau 37–eri, lietuvis, kurio profesionalo karjera prasidėjo 1998 metais, vis dar mėgaujasi krepšiniu.

„Aš vis dar mėgaujuosi krepšiniu, kas galėtų pasirodyti beprotiška. Per pastaruosius kelis metus dar jaučiu malonumą treniruotėms ir panašiems dalykams. Šiuo metu tiesiog stengiuosi toliau išlikti krepšinyje, nes be jo daugiau nieko gyvenime nežinau. Suprantu, kad kažkada viskas pasibaigs ir to nesusigrąžinsi, bet savo gyvenime nieko nedariau taip gerai, kaip žaidžiau krepšinį“, – interviu metu Eurolygos žurnalistui sakė Š.Jasikevičius.

Krepšininkas supranta, kad su amžiumi jo žaidimas keičiasi ir nebėra toks, koks buvo geriausiais laikais, todėl gynėjas stengiasi tobulinti kitus aspektus.

„Visada suvokiau, kokios yra mano fizinės galimybės ir ribos, todėl man yra svarbu gerinti individualius sugebėjimus bei kitus žaidimo aspektus. Peržiūriu labai daug vaizdo medžiagos. Vis stengiuosi išlikti aukščiausiame lygyje. Pavyzdžiui tenka net keisti miegojimo ar mitybos įpročius, kad ir toliau čia būčiau“, – pasakojo veteranas.

Per savo karjerą Š.Jasikevičius pergales iškovojo įvairiuose Europos miestuose, tačiau dėl to nukentėdavo jo šeimai, kuriai reikėdavo vis keliauti.

„Barselona – mylimiausias mano miestas visame pasaulyje. Geriausią krepšinį demonstravau Tel Avive, nemažai laiko praleidau Atėnuose. Šie trys miestai man yra lyg namai. Dažnai keliaujame, o dabar turime vaikų, todėl persikraustyti yra labai sudėtinga. Stengiesi vaikams rasti jiems patinkančią mokyklą. Aišku, ji turėtų būti arti namų, kad nereikėtų lakstyti akis išdegus“, – sakė atletas.

Nepaisant įvairių kelionų, Š.Jasikevičiaus sūnus yra pasirengęs sekti tėvo pėdomis.

„Visų pirma stengsiuosi atkalbėti ir atitraukti vaikus nuo krepšinio. Nenoriu, kad jie jį žaistų. Bet pasirodo, kad sūnus yra pamišęs dėl krepšinio, todėl nemanau, kad ką nors pakeisiu. Visada jiems sakysiu, kad svarbiausia yra žaisti komandai, nes po kiekvienos pergalės visi tampame geresniais žaidėjais“, – kalbėjo Š.Jasikevičius.

Savo karjerus metu Š.Jasikevičius žaidė su garsiausiomis Senojo žemyno krepšinio žvaigždėmis. Paprašytas sudaryti svajonių penketą, gynėjas iš pradžių į jį įtraukė ir save.

„Visose komandose žaidžiau įžaidėju, todėl kaip ir turėčiau paminėti save. Vėliau būtų Anthony Parkeris, Dejanas Bodiroga, Nikola Vujčičius. Nežinau, gal dar reikėtų įtraukti ir Dimitrį Diamantidį. Bodirogą pastūmčiau į „ketvirtojo“ numerio poziciją. Treneriu pasirinkčiau Željko Obradovičių, jeigu jis sutiktų mus treniruoti. Esame pašėlusių vyrukų grupė, bet, manau, jis galėtų mus suvaldyti, nes nėra itin ramus“, – pokalbį tęsė gynėjas.

Krepšininkas prisiminė savo pirmąjį triumfą Eurolygoje – 2003 metais su „Barcelona“ klubu.

„Finalinių rungtynių rytą treneris Svetislavas Pesičius išvarė mus visus iš treniruotės, nes anot jo nebuvome pakankamai susikaupę. Nežinau, kaip tu gali būti nesusiskoncentravęs prieš Eurolygos finalą, bet galbūt Pesičius galvojo, kad tai mus motyvuos“, – atskleidė lietuvis.

Palikęs Barseloną atakų organizatorius persikėlė į „Maccabi“, kur du sezonus iš eilės triumfavo Eurolygoje.

„Tel Avive buvo surinkta labai talentinga komanda, todėl treneris mums suteikė daug laisvės, nes kiekvienas buvo stiprus individualiai. Mums pavyko demonstruoti gražų krepšinį ir sėkmingai žaisti“, – sakė gynėjas.

Galiausiai ketvirtą savo čempionų titulą Š.Jasikevičius iškovojo atstovaudamas „Panathinaikos“ ekipai, kuriai vadovavo Ž.Obradovičius.

„Kai kurie treneriai visą dėmesį skiria gynybai, kiti nori suteikti kuo daugiau laisvės, bet Željko yra įvairiapusiškas treneris. Visose situacijose jis gebėdavo rasti tinkamą sprendimą. Ir ne tik aikštėje, bet ir gyvenime. Jis žino, kada tave reikia paskatinti, kada duoti pylos, o kada tiesiog gražiai pakalbėti.

„Kai man sekasi rungtyniauti, nesu linkęs vadovautis žaidimo planu ir labai rizikuoju. Kai per daug persistengi, treneris turi tave nuraminti. Tau visada atrodo, kad gali problemą išspręsti pats, todėl ir yra reikalingas stiprus, griežtas treneris, kuris tau paaiškintų, kad aikštėje dar yra kiti keturi gerai žaidėjai“, – pokalbį baigė lietuvis.