L.Svarytė: mano tikslas tapti geriausia Lietuvos istorijoje žaidusia krepšininke

Praėjusio sezono LMKL bronzos medalių laimėtojos, „LKKA Aistės“ šįmet turi malonų akiai atradimą. Ja tapo ir prie gerai žinomų krepšininkių – Kornelijos Balčiūnaitės ir Jolantos Marmienės dueto sėkmingai prisijungė devyniolikmetė, 190 cm ūgio vidurio puolėja Laura Svarytė. Nepaisant savo jauno amžiaus, „LKKA Aistės“ aukštaūgė tapo dar vienu tvirtu ramsčiu, kuriuo gali pasikliauti ekipos treneris Ričardas Maceina. Stebėtinai stabiliai rungtyniaujanti jaunoji krepšininkė per rungtynes surenka 13.3 naudingumo balų, pelno po 12.5 taško ir sugriebia po 8.4 atkovoto kamuolio. Įdomu tai, jog Šiauliuose gimusi žaidėja šiame sezone, rungtynėse prieš savo gimtąjį miestą pasiekė LMKL atkovotų kamuolių rekordą - tąkart buvo atkovotas 21 kamuolys. Kaip sekasi siekti aukštumų krepšinyje paklausėme L. Svarytės.

- Laura, tai kaip gi šįmet sekasi tau ir tavo „LKKA Aistės“ komandai?



- Šiais metais komandai sekasi ko gero taip pat, kaip ir pernai. Atsimenant praėjusį sezona, tai matosi ta pati duobė (psichologinė), į kurią esame ar jau buvome įkritusios. Nesinorėtų apkartinti viso sezono dėl šių pralaimėjimų antrame rate. Komanda turi būti stipri ir suprasti, kad norint iškovoti pergales reikia pasiruošti būti apšauktomis, nušvilptomis, gauti keletą mėlynių ar netgi žaisti ant traumos ribos. Kolkas mums sekasi mažiau nei vidutiniškai. Na, o man asmeniškai tai šitas sezonas pagal asmeninius rezultatus yra geriausias. Tačiau tai tik skaičiai. Kiekviena mūsų komandos žaidėja galbūt šiemet žaidžia kur kas geriau nei pernai ar užpernai, bet komandos rezultatai tai neblizga. Todėl dėl rezultatų esame kaltos visos, kaip komanda, o ne atskirai kaip individualūs talentai.



- Šįmet „LKKA Aistes“ treniruoja Ričardas Maceina. Ar skiriasi praeitų metų komanda ir šių?



- Su visa pagarba treneriui R. Maceinai galiu pasakyti, kad jis yra šaunuolis. Nepaisant tų keletos nesėkmių, kurios buvo tikrai skaudžios komandai, jis išliko ramus ir nuvedė mus vėl į pergalę, geresnį žaidimą. Žiūrint iš šalies visada gali atrodyti, kad treneris nesusivarko su savo pareigomis, kad komanda pralaimi, kad kažkas viduje riejasi ir kyla daug bėdų, ko pasekoje blogėja rezultatai. Bet jis yra ne tik treneris, bet ir žmogus. Jis leidžia mums žaisti, leidžia pasikliauti savo sugebėjimais, duoda patarimų ir aš tą labai vertinu. Praėjusiais metais, mus treniravo A. Jasilionis. Tai žmogus, kuris turi tvirtą charakterį ir valią. Jo žaidimas yra paremtas griežta disciplina, bet nedarant spaudimo žaidėjoms. Aš manau, kad pernai metais, šie abu treneriai, o juk jie dirbo vienoje komandoje, įskiepijo komandai atsakomybę prieš savo veiksmus aikštėje ir už jos ribų. Ir tai yra labai svarbu.



- Laura, esi iš Šiaulių. Papasakok trumpai kaip susiklostė, jog atsidūrei čia, Kaune?



- Atstovaujant Lietuvos jaunimo rinktinei, treneris A. Jasilionis įkalbėjo atvažiuoti į Kauną. Galbūt tada atrodė, kad truputį paskubėjau, nes reikėjo baigti mokslus Šiauliuose. Tačiau nusprendžiau stipriai pagalvojusi, kad vis gi verta. Verta pradėti šiokį tokį savarankišką gyvenimą, pagyventi kitoje aplinkoje, na ir žinoma, viliojo galimybė žaisti už Kauno komandą. Šiai dienai manau, kad mano pasirinkimas pasiteisino.



- LMKL čempionate žaidi jau antrą sezoną. Koks tau šis sezonas?



- Šitas sezonas yra įdomus tuom, kad tai antras mano sezonas ir galiu jį adekvačiau vertinti. Įdomus tuom, kad yra naujų komandų, dauguma jų stipresnės, sunkiau kovoti po krepšiais. Visgi reikia sutikti, kad Lietuvos lyga nėra didelė, vos 8 komandos. Bet kolkas ir to užtenka. Smagu žaisti prieš savo gimtą Šiaulių komandą. Įdomu stebėti veteranes, iš kurių galima kažko pasimokyti.. Žiūrint į sezono galą, ko gero visos komandos apart „VICI Aistės“, dairosi užimti kuo aukštesnę vietą. Pats sezonas neblogas, pas komandas nėra daug traumų, dvikovos įdomios, komandos visos pajėgios nukauti viena kitą.



- Kaip vertini save, ar žengi į priekį, tobulėji?



- Save vertinu geriau nei pernai. Ir ne todėl, kad asmeniniai rezultatai geresni. Aplamai, nebėra jokios baimės, yra išaugęs pasitikėjimas savo jėgomis. Jei man suteikia progą, nebijau imtis iniciatyvos. Manau tapau tvirtesnė žaidžiant po krepšiais. Deja kartais padarau klaidų, kas nėra gerai, bet ateityje tikiuosi jų išvengti. Jei nebūtų klaidų, tai nebūtų ir teigiamo progreso. Norėčiau sustiprėti fiziškai ir tam skiriu laiko bei dėmesio. Norint tapti gera žaidėja po krepšiais, reikia savo jėga ir protu nugalėti priešininkes.



- Kokios tavo pozicijos žaidėjos tau imponuoja?



- Tokiais dalykais nelabai domiuosi, bet man visada patinka Rusijos rinktinės priekinė linija. Iš lietuvių žaidėjų imponuoja man Jurgita Štreimikytė. Todėl smalsu būtų sužaisti su Jurgita. Man patinka dar Gintarė Petronytė. Ji tikrai tvirta, stipri ir protinga krepšininkė.



- Kaip manai, kur tau labiausiai šiai dienai reikia tobulėti?



- Reikia sutvirtėti fiziškai, išmokti „skaityti“ varžovų veiksmus, tapti stipresne psichologiškai. Noriu ir stengiuosi praturtinti individualius sugebėjimus baudos aikštelėje - tiek puolime tiek ir gynyboje.



- Išvardink tau labiausiai patinkančias LMKL kitų ekipų žaidėjas.



- Kad aš nelabai prisimenu pavardžių. Į varžoves žiūriu taip pat, nieko perdaug neišskiriu. Patinka Jolanta Marmienė, bet ji mano komandoje (šypsosi).



- Prieš kurią komandą šįmet yra sunkiausia tau žaisti, kodėl?



- Sunku žaisti prieš visas komandas. Kai žiūriu į savo rezultatus, tai dažnai nesuprantu, kodel vieną dieną rezultatai geri, o kitą kartą žaidžiant su ta pačia komanda, rezultatai blogesni. Bet juk ne visada išeina sužaisti stabiliai. Šiaip tikrai neturiu komandos, prieš kurią drebėtų kojos ar pernelyg prakaituotų delnai.



- Ar kontaktuoji su buvusiais treneriais: jie paskambina, pasiteirauja kaip sekasi?



- Kontaktuoju su visais treneriais, pradedant sporto mokykla, baigiant Šiaulių bei Kauno treneriais. Su vienais daugiau, su kitais mažiau, bet ryšius tikrai palaikome su visais draugiškus.



- Kokie tavo artimiausi tikslai?



- Išlikti sveikai, įgyti aukštojo mokslo diplomą (studijuoja LKKA – Red.), toliau sportuoti, užmegsti gerų ir naudingų pažinčių.



- Žiūrint plačiau, ką planuoja krepšininkė L. Svarytė?



- Noriu, kad žmonės prisimintų mano vardą. Savo darbu ir indėliu į visuomeninę veiklą, atkreipti žmonių dėmesį į moterų krepšinį Lietuvoje. Ateities tikslas tapti geriausia Lietuvos istorijoje žaidusia krepšininke. Antraip, ko tada eikvoti savo laiką, sveikatą, laisvalaikį? Mano tikslas nėra laimeti WNBA, Rusijos taurę, LMKL 7 kartus ar dar Kinijos lygą. Noriu tikrai treniruotis su Lietuvos rinktine ir būti pastebėtai, vertinamai pačiai dėl žaidimo, o ne dėl titulų. Jei laimėti, tai juodu darbu ir aiškiais rezultatais. Toliau žinoma, neįsivaizduoju ateities be šeimos. Nesusiklosčius karjerai, norėtūsi gero, patikimo ir užtikrinto darbo su plačia perspektyva.



- Daugelis sutiktų, jog gražiausios LMKL krepšininkės rinkimuose būtum viena iš favoričių. Ką pasakytum gerbėjams, kurie už tave balsuotų?



- Turbūt meluočiau jei pasakyčiau kad apie tai net negalvoju, tačiau tai yra tiesa. Žinoma, smagu kai gauni dėmesio iš visai nepažįstamų žmonių. Tačiau to pernelyg nesureikšminu ir pati nekeliu sau tikslų laimėti, nieko neagituoju, kad už mane balsuotų ir panašiai. Svarbiausia geri rezultatai, o tik vėliau jau galima pasidžiaugti ir tuo grožiu. Visgi labiau norėtųsi būti vertinamai, kaip gerai žaidėjai.



- Papasakok linksmesnį nutikimą iš krepšinio aikštelės?



- Atsimenu kažkaip žaidėme varžybas ir avėjau gerais „Jordan“ markės sportiniais bateliais, bet kažkaip net nepastebėjau, kaip praplyšo priekis ir išlindo kojų pirštai. Nežinojau ar čia gėdytis ar juoktis. Juoktis visgi labiau norėjau (juokiasi). Kitas linksmas nutikimas buvo tuomet, kai vidurinėje mokykloje žaidžiau tarpmiestines varžybas. Tada mano pamestas kamuolys papuolė po teisėjo kojomis ir jis nugriuvo. Viskas baigėsi tuo, jog sustojau ir pradėjau garsiai juoktis.



- Šiais metais tavo dienotvarkė tikriausiai labai įtempta – mokslai, sportas. Ar lieka vietos „grožio miegui“?



- Bent vieną kartą per mėnesį būna tokia diena, kada laiką skiri tik sau. Tokiomis akimirkomis atsiperka visas triūsas, pastangos, užgyja mėlynės ir vėl gali drąsiai kibti į darbus. O jų tikrai daug. Bet pamiegoti mėgstu (šypsosi).

- Laura galima priskirti prie kokių žmonių – optimistų kurie šypsosi, ar realistų, kurių veidas keičiasi pagal nuotaiką?

- Stengiuosi būti optimistė. Dažniau būnu linksma nei „surūgusi“. Nesistengiu savo problemomis apkrauti kitų žmonių. Nemanau, kad pesimistai gali pasigirti gerais rezultatais. Tačiau kartais tenka pratrūkti, parodyti savo emocijas, nebijau jų slėpti.



- Be kokių dalykų neapsieina krepšininkės diena?



- Taip jau susiklostė, kad nėra dienos be sporto. O šiaip tai labai svarbus yra pietų miegas, skani vakarienė ir truputis muzikos. Na ir žinoma, bendravimas su pačiais artimiausiais man draugais.



- Laura, kokios yra geresnės rungtynės, kai blogai žaidi ir laimi, ar kai gerai žaisdamas gauni į kailį?



- Man geros varžybos yra kelių tipų. Labai patinka tos situacijos, kuomet komanda laimi labai svarbias rungtynes arba nutraukia kelių iš eilės pralaimėjimų seriją. Tuomet kolektyve jaučiamas pagyvėjimas, gera nuotaika. Geros ir tos rungtynės, kuriose pasiemi sau daug patirties. Dažniausiai tai būna rungtyniaujant prieš stiprias priešininkes. Man patinka trenerių patarimai, tas pats rungtynių procesas, kuriame pati dalyvauji. Aišku, gerai kai pati stabiliai ir naudingai rungtyniauji, tačiau asmeninė statistika be komandos pergalių lieka bevertė. Žinau, kad nenorėčiau žaisti su tokiom žaidėjom, kurios po rungtynių bėga žiūrėti protokolo, analizuoja kiek taškų įmetė ir t.t. Stiprios komandos ir pasižymi tuo, jog yra kaip vienas kumštis, nėra išskirtinių.



- Išvardink 5 svarbiausius paskutinius svarbius nutikimus tavo gyvenime?



- Pirmas geras dalykas yra tas, kad dėka savo charakterio, per trumpą tarpsnį susikroviau pulką gerų draugų. Antras, kad sportuoju ir esu krepšininkė. Ir paskutinis, trečias – studijuoju LKKA. To labai pati norėjau.