R.Kurtinaitis apie: galimybę įsigyti lėktuvą, savo gastroles, džinsų ir kompiuterių prekybą bei kitas įdomybes

Maskvos srities „Khimki“ treneris Rimas Kurtinaitis – itin įdomi asmenybė, turinti nemažai ko papasakoti. Daug apie save ir savo gyvenimą lietuvis atskleidė duodamas interviu Rusijos dienraščio žurnalistui, kuriam papasakojo ir apie savo žygdarbius jaunystėje.

„Kartu su Rimu einame „Khimki“ krepšinio centro koridoriais. Įlipame į liftą ir leidžiamės į aukštą –1. Išlipame, dar keli žingsniai koridoriumi ir mes atėjome“, – rašo rusų žurnalistas.

„Štai mano kamara“, – savo nedidelį kambarį apibūdina R.Kurtinaitis, kuriame – du stalai, sofa, televizorius ir spinta drabužiams.

– Pradėkime pokalbį nuo pergalės VTB Vieningoje lygoje prieš CSKA...

– Jokių paslapčių – sunkus darbas ir geležinė disciplina. Žaidėjai privalo vykdyti visus trenerio nurodymus. Nesuprantu, kai būna sakoma „komandoje nebuvo nusiteikimo“. Tam yra treniruotės, tai ir yra trenerio darbas. Tačiau reikia surasti aukso vidurį, neperlenkti lazdos, nes kitaip vyrukai į aikštę įžengs bijodami, nenorės prie kamuolio liestis. Dar sakoma „perdegė“. Irgi nesuprantu šio žodžio prasmės.

– Arvydo Sabonio kartą paklausė: kodėl jis netapo treneriu?

– Ir ką jis atsakė?

– „Neseniai buvau „Khimki“ treniruotėje. R.Kurtinaitis itin rėkia ant žaidėjų. Aš taip negalėčiau...“.

– Neslėpsiu – rėkiu ant žaidėjų. Kartais net iš treniruotės išvarau, jeigu nesupranta. Yra trenerių, kurie netausoja savo nervų žaidėjams. Ypač taip yra didžiuosiuose klubuose, kur didelis krepšininkų pasirinkimas. Nepadarei kažko – sėsi ant suolo visam sezonui. Aš aprėkiu, o vėliau vis tiek išleidžiu į aikštę.

– Pakeiskime temą. Kaip praleidote Kalėdas?

– Kaune, namuose. Klubo vadovybė leido išvykti.

– Kokios Jūsų Kalėdų tradicijos?

– Reikia laikyti pasninko. Visą mėnesį nevalgau mėsos. Per Kūčias ant stalo turi būti dvylika patiekalų – bulvės, bandelės, žuvis... Svarbiausia – jokios mėsos. O jau vidurnaktį ant stalo yra patiekiamas kalėdinė žąsis su obuoliais. Žmona nuostabiai gamina žąsį.

– Kokia kalėdinė dovana įsiminė labiausiai?

– Kalėdų seneliu tikėjau iki 15–kos metų. Labiausiai įsiminė gautas laikrodis. Kai man buvo trylika, po eglute jį padėjo senelis.

– Sunkiai gyvenote?

– Gyvenome nuosavame name šalia Kauno – du kambariai ir nedidelė virtuvė. Už 200 metrų buvo šulinys. Žiemą, rytais, aš nosies nekišdavau iš lovos. Būdavo labai šalta. Reikėdavo kasdien kurti pečių. Tėvas gamykloje dirbdavo, gaudavo 150 rublių. Mama dirbo spaustuvė ir uždirbdavo po 300 rublių. Aš iš „Žalgirio“ gaudavau 150 rublių. Užtekdavo. Su tėvais gyvenau iki dvidešimties metų, kol nevedžiau.

– Jeigu Jūsų nebūtų išvarę iš instituto, kitaip susiklostytų likimas?

– Sunku pasakyti... „Žalgiris“ būtų tikrai, rinktinė tikriausiai irgi. Aišku, tada viskas susiklostė apmaudžiai. Po sezono visi geriausi Lietuvos krepšininkai susirinkdavo viename mieste ir dalyvaudavo turnyre. Aš žaidžiau už kūno kultūros institutą, Jovaiša už kažkokią gamyklą, kaip ir Masalskis. Visą sezoną sunkiai arėme tarybų sąjungos čempionate, norėjosi pailsėti. O ant nosies juk gegužė žydi. Geresnių sąlygų išgerti ir nesugalvosi. Viskas vyko Druskininkuose. Vakarus leisdavome restoranuose.

Ir štai kartą atvyko inspektorius iš Vilniaus. Sporto komitetui jis parašė: „tai ne Lietuvos čempionatas, o kažkokia nešvankybė. Žaidėjai į aikštę žengia girti“. Dar pridūrė, kad viso to iniciatorius buvau aš. Atėjo skundas į mano institutą, paėmė ir išvarė.

– O kas toliau – kariuomenė?

– Taip. Gerai, kad Rygoje buvo armijos krepšinio komanda, netoli namų viskas. O ir vietinėje Rygos komanda pirmoje lygoje žaidė... Nuo krepšinio neatitraukė. O vėliau atvyko ir keli mano kompanionai.

Mums suteikė lengvatų – kartais leisdavo tris dienas pagyventi bute.

– Kas per butas?

– Rygos komanda turėjo tarnybinį butą. Ten galėdavome gyventi ir ilgiau, jeigu nebūtume nuolat pažeidinėję rėžimą. Po rungtynių vėl švęsti į restoraną. Visi padavėjai mus pažinojo, net į skolą duodavo. Kartą skola pasiekė 100 rublių sumą. Buvome pavėlavę į rikiuotę. Teko keliauti į virtuvę. Tiek bulvių teko priskusti!

– Kaip treneris A.Gomelskis „ištraukė“ tave iš Rygos?

– Rygoje vyko karininkų čempionatas ir ten Gomelskis mane pastebėjo. Sėdime mes salėje, pasakojame anekdotus ir staiga kažkas mane baksteli į šoną ir sako: „Rimai, va apie tave kalba“.

Tada žurnalistas paklausė A.Gomelskio: „Ar rinktinėje atsiras naujų veidų?“. Jis atsakė: „Vienas tokių dabar sėdi salėje. Kurtinaitis jo pavardė. Talentingas žaidėjas, bet mėgsta pažeisti rėžimą. Tegul jis atsako, ką jis rinksis – kamuolį ar butelį?“.

– Ir ką atsakėtė?

– Žinoma, kad pasirinkau kamuolį. Jau kitą dieną mane išsiuntė tarnauti į Maskvą, į CSKA.

– CSKA buvo vieni rusai. Niekas nežinojo apie šį lietuvį...

– Nežinojo, bet priėmė šiltai. Sergejus Belovas buvo paskirtas komandos kapitonu. Jis pasitikėjo manimi. Jereminas, Miškinas, Petrakovas, Miloserdovas – šiuos žmones tik per televizorių buvau matęs. Sužaidus pusę sezono atėjo pasiūlymas: „Nori žaisti rinktinėje? Lik ir toliau tarnauti, gausi leitenanto laipsnį, butą. Kitu atveju apie rinktinę net negalvok“. Daugelis tada norėjo likti Maskvoje, bet aš pasakiau, kad vyksiu namo. Ir tuomet pasodino mano ant suolo likusiai sezono daliai. O į rinktinę patekau po sezono sužaisto „Žalgiryje“.

– Ar neklysti dėl atlyginimo? 150 rublių kažkaip mažoka rinktinės nariui...

– Neklystu. Sporto komitetas nurodė – 150 rublių. Mokėdavo iš Maskvos, todėl už žaidimą „Žalgiryje“ nieko negaudavau. Gauti dvi algas nebuvo galima.

– O premijos?

– Nepamenu apie premijas „Žalgiryje“. 1986 metais Argentinoje laimėjome W.Joneso taurę. Tai buvo komandinis pasaulio čempionatas. Grįžome iš jo į Kauną naktį. Mus ant rankų nešiojo. Vėliau pavalgę išskridome į Leningradą. Abu mačus „Spartak“ pralaimėjome.

Grįždami vėl į Kauną paklausėme apie premijas už laimėtą trofėjų. Mums buvo atsakyta: „Juk jūs Leningrade pralaimėjote“.

Rinktinėje gavome 3,5 tūkstančio rublių premiją už triumfą turnyre „Družba–84“. Tai vyko, kai tarybų sąjungą boikotavo Los Andželo olimpinės žaidynes. Po ketverių metų už Seule laimėtą auksą gavome po 4 tūkst. rublių.

– Bet „Žalgirio“ krepšininkai automobilius keisdavo kaip kojines...

– Užsidirbdavome iš išvykų į užsienį. Kasmet rinktinė vykdavo į ilgą turnė po JAV. Kasdien mums duodavo po tūkstantį dolerių. Susitarėme, kad maistpinigius mums išmokėtų grynais. Taip prisidėdavo dar vienas tūkstantis. Džinsus pirkdavome po 10 dolerių, o parduodavome po 180 rublių. Tuomet juodojoje rinkoje doleris kainavo 4 rublius.

– Ar labai tikrindavo?

– Tuomet oro uostas buvo tik vienas, muitininkų ne itin daug, o mes keliaudavome dažnai. Veži lagaminą, pasisveikina, pagiria už gerą žaidimą, tada praskenuoja daiktus ir keliauji toliau. Bet kartą Chomičių pričiupo su juodais ikrais. Visus metus negalėjo niekur skristi.

Devinto dešimtmečio pabaigoje vis labiau populiarėjo kompiuteriai. Mes su Chomičiumi pirmieji pradėjome juos gabenti. Velku sau du kompiuterius oro uoste, dėl didžiulių dėžių manęs pačio net nesimatė. Muitininkas klausia: „Kas čia?“, atsakau jam: „Kompiuteris“. Pasikasė galvą ir leido eiti. Kaune už 55 tūkstančius kompiuterį iš rankų išplėšdavo. Tuo metu Kauno oro uoste už 250 tūkstančių buvo parduodamas lėktuvas. Pas mane namuose šiaip sau gulėdavo 250 tūkst.

– Daugelis sportininkų devintojo dešimtmečio pabaigoje prarado savo santaupas...

– Aš mažai praradau. Tuo metu jau nebuvo sunku pasikeisti valiutą. Tiesa, pilnas maišas su 50 rublių banknotais taip ir užsiliko garaže. Premjeras skubiai užsimanė pakeisti senas 50 rublių kupiūras pakeisti naujomis. Tam turėjai savaitę, o aš žaidžiau tada Vokietijoje. Niekas vietoje manęs negalėjo to padaryti.