I.Sorokaitė: „Tinklinis - pati gražiausia komandinė moterų sporto šaka pasaulyje!“

Indrė Sorokaitė – viena geriausių Lietuvos tinklininkių, pasiekusi nemažai pergalių ir svarbiausiuose Europos klubiniuose turnyruose. Ji yra vienintelė lietuvė, laimėjusi tinklinio Čempionų lygą ir tai padariusi net du kartus.

Jau 10 metų Italijoje gyvenanti ir sportuojanti I.Sorokaitė šiais metais priėmė svarbų sprendimą – dėl geresnių karjeros ir gyvenimo galimybių ji tapo Italijos piliete. Kadangi Lietuvos įstatymai draudžia turėti dvigubą pilietybę, ji turėjo atsisakyti savo gimtinės paso.

Šiais metais I.Sorokaitė jau spėjo debiutuoti Italijos rinktinėje ir Europos čempionate užėmė šeštą vietą. 25-erių sportininkė interviu „Sportas.lt“ papasakojo apie savo karjeros pradžią, jos eigą, ryšius su Lietuvą, didelę aistrą krepšiniui ir Lietuvos moterų tinklinio rinktinę.

- Kodėl pasirinkai tinklinį, kuris Lietuvoje nėra itin populiarus? Ar bandei kitas sporto šakas?

- Tinklinį pradėjau žaisti būdama 8-erių metų. Tačiau jau nuo pat pirmų dienų, kiek save pamenu, lakstydavau sporto salėse, kur žaisdavo mano mamytės komanda „Heksa“. Tėtis tuo metu žaidė krepšinį. Kai mamai nebuvo varžybų, tėtis vesdavosi mane į savo rungtynes.

Kai šiek tiek paaugau ir atėjo laikas rinktis tarp šių sporto šakų, tėvai iš pradžių nuvedė į tinklinio salę. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Nors mėgstu vasarą pamėtyti į krepšį ir esu didžiausia „Žalgirio“ sirgalė. Taip pat pirmoji bėgu žiūrėti krepšinio rungtynes per televiziją, o jei turiu laiko ir galimybių, stebiu varžybas sporto arenose (I.Sorokaitė Slovėnijoje stebėjo ir Europos krepšinio čempionatą, - red. past.).

- Kada supratai, kad tinklinis – tavo gyvenimas?

- Tiesą sakant, neįsivaizduoju savo gyvenimo be tinklinio. Tiesiog užaugau su tinklinio kamuoliu rankose. Kaip ir visi vaikai, turėjau savo svajonių, troškimų, kurie buvo susiję su tinkliniu. Kadangi esu pakankamai užsispyrusi, siekiu tų troškimų išsipildymų iki šiol.

- Kaip prasidėjo tavo karjera ir kaip ji klostėsi iki dabar?

- Mano karjera prasidėjo „5-os vidurinės“ (dabar – Vinco Kudirkos gimnazija) salėje. Joje meilę šiai sporto šakai įskiepijo mano pirmoji trenerė Jolita Virbickienė. Kai man buvo 14-a metų, su mama išvykau į Italiją išbandyti savo jėgas ant kitos šalies tinklinio parketo. Pradėjau sportuoti Peskaros mieste, iš ten vėliau persikėlėme į Castelfidardo miestelį, kurio komanda žaidė antroje Italijos lygoje. Šis klubas man suteikė galimybę gerai pasirodyti ir dukart laimėjau premiją, kaip geriausia U20 žaidėja čempionate. Didžiuojuosi šiais pasiekimais, nes jie man atvėrė duris į stipriausio visų laikų Italijos klubo Bergamo „Foppapedretti“ gretas.

Šiai komandai atstovavau trejus metus. Dukart laimėjome Čempionų lygą ir sykį – Italijos taurę. Tačiau didžiausia premija buvo ta, kad galėjau pažinti aukščiausio lygio žaidėjas, tokias kaip Gruen, Piccinini, Poljak, Croce, Secolo, Del Core, Barazza ir kt. Tai žaidėjos, kurios savo karjeroje yra žaidusios ir olimpinėse žaidynėse. Iš jų daug išmokau ir visą teorijos bagažą bandžiau pritaikyti Turino „Chieri“ klube, kuriame žaidžiau kitus keturis sezonus. Paskutinį pusmetį praleidau Azerbaidžane, kur laimėjau sidabro medalį ir per plauką nepatekome į Čempionų lygos finalo ketvertą.

- Praėjusį sezoną praleidai Azerbaidžane. Kas suviliojo ir koks tinklinio lygis ten?

- Taip, praėjusį sezoną, kaip minėjau, praleidau Azerbaidžano Baku „Azerrail“ klube. Ten atsidūriau dėl buvusio klubo finansinių problemų. Italijoje pastaraisiais metais labai jaučiasi krizė, ypač sporte. Klubai pradėjo vėluoti mokėti atlyginimus, o kai kurie išvis jų nebemokėjo. Dar kartą turiu padėkoti likimui, kad atsidūriau „Azerrail“ komandoje, kurią treniravo italas. Darbas buvo panašus, o komandos lygis labai aukštas. Nors to neužteko, kad taptume čempionėmis, man komandos pakeitimas buvo teigiamas. Nors čempionato lygis žemesnis nei Italijos, turėjau galimybę žaisti Čempionų lygoje.

- Čempionų lygoje „Azerrail“ komanda buvo per plauką nuo „Final 4“. Kokie prisiminimai iš tų lemiamų ir skaudžių rungtynių su auksiniu setu?

- Tai didelė nuoskauda. Būtų buvusi didelė garbė patekti tarp 4 stipriausių komandų Europoje. Dabar, praėjus keliems mėnesiams, galiu pasakyti, kad tai buvo labai atkakli kova. Bet, kaip sakoma, kamuolys yra apvalus ir neaišku, kurioje pusėje jis lemiamu momentu nukris. Tikėkimės, kad kitą kartą tai bus priešininkų pusė.

- Kiek laiko per metus tenka skirti tinkliniui? Ar dažnai grįžti į Lietuvą?

- Lengviau būtų suskaičiuoti, kiek laiko netenka skirti tinkliniui. Mes, profesionalūs sportininkai, turime visą laiką rūpintis savo fizine forma ir jos paruošimu. Todėl pastoviai turime rasti būdą sportuoti.

Į tėvynę sugrįžti tampa vis sunkiau, nes atostogoms laiko nebelieka. Šią vasarą, deja, neteko pamatyti Lietuvos grožio, nes visą vasarą treniravausi su Italijos rinktine. O rugsėjo pradžioje išvykau į Europos čempionatą Šveicarijoje ir Vokietijoje.

- Daug metų gyveni Italijoje, gavai šios šalies pilietybę ir žaisi už šios šalies rinktinę. Ar tai buvo tavo iniciatyva, ar italai primygtinai siūlė?

- Taip, gyvenu Italijoje jau daugiau nei 10 metų. Galima sakyti pusę gyvenimo. Tai šalis, kuri man davė išsilavinimą, paauglystę, namus, meilę ir ateitį. Nemanau, kad Lietuvoje būčiau galėjusi tęsti tai, kas pavyko Italijoje. Labai gaila, kad Lietuvos įstatymai neleidžia turėti dvigubos pilietybės. Mano šeimoje visi yra lietuviai, todėl mano kraujas yra tik lietuviškas. O štai gyvenimas atvedė į Italiją.

Nors širdyje visada ilgiuosi savo gimto krašto, kita širdies dalis priklauso Italijai. Būtent, kai prieš porą metų savęs paklausiau ar esu pasiruošusi žengti šį didelį ir atsakingą žingsnį, jaučiausi dėkinga šiai šaliai tiek pat, kiek Lietuvai. Tačiau Lietuvos įstatymai neleido pasirinkti abiejų..

- Po ilgos pertraukos šiemet atgimė Lietuvos rinktinė. Ar domėjaisi lietuvaičių pasirodymu Latvijoje? Ar nebuvo apmaudu, kad negali padėti savo gimtinei?

- Skaičiau visas naujienas ir domėjausi viskuo, kas supo ir, tikiuosi toliau sups, Lietuvos moterų tinklinio rinktinę. Internetu stebėjau transliuojamas rungtynes. Kaip niekur kitur, Lietuvoje yra tokių gerų, rūpestingų, kruopščių ir tinklinį įsimylėjusių trenerių, kurie galėtų išauginti aukšto lygio sportininkus.

Labai džiaugiuosi, kad po tokios ilgos pertraukos atgimė Lietuvos rinktinė. Gaila, kad ta pertrauka taip ilgai truko. Manau, tai pati gražiausia komandinė moterų sporto šaka pasaulyje ir vien todėl nusipelno dėmesio ir Lietuvoje! Tai yra dar viena galimybė išgarsėti Lietuvai – mažai šaliai, bet su tokiu dideliu sportininkų noru nešti aukštai iškeltą savo tėvynės vėliavą.

- Ar teko bendrauti su Lietuvos rinktinės trenere? Ar yra Lietuvoje tinklinio perspektyvų?

- Ne, su Lietuvos tinklinio rinktinės trenere bendrauti neteko. Bet žinau, kad ji yra žaidusi toje pačioje komandoje su mano mama ir kad treniruoja daugkartines Švedijos čempiones. Manau, kad Lietuvoje yra be galo daug perspektyvių tinklininkių, tačiau jos neturi galimybių pasirodyti užsienyje, nes Lietuvos klubai neturi finansinių galimybių dalyvauti tarptautiniuose čempionatuose.

- Koks tinklinio elementas labiausiai patinka ir kodėl?

- Myliu kiekvieną tinklinio elementą. Jei turėčiau išskirti vieną, tai galbūt būtų puolimas. Nes jis man sekasi geriausiai ir yra stipriausias ginklas prieš visus priešininkus.

- Kokios dar sporto šakos patinka?

- Krepšinis, krepšinis ir dar kartą krepšinis. Juk mano gimtinė yra Lietuva, mano kraujas sudarytas iš krepšinio kamuoliukų. Mano tėtis laisvalaikiu vis dar žaidžia krepšinį, brolis – Paulius Sorokas – žaidžia Lietuvos krepšinio lygoje. Mėgstu pamėtyti į krepšį laisvalaikiu. Taip pat patinka stebėti Eurolygos rungtynes, ypač jei komandoje yra Lietuvos krepšininkų. Patinka ir NBA rungtynės. Mano viena iš svajonių yra nuvykti į JAV ir pamatyti nors vienerias rungtynes gyvai. Galbūt, kai ten mano brolis žais? (šypsosi – red. past.)

- Kokia pergalė tavo karjeroje labiausiai įsiminė?

- Viena įsimintiniausių pergalių buvo pasiekta, kai laimėjome Italijos taurę. Tuo metu man buvo 20 metų, o aikštelėje stovėjau tarp geriausių pasaulio žaidėjų, buvau viena iš jų. Finale pralaiminėjome 0:2, tačiau išplėšėme pergale 3:2, o lemiamas setas baigėsi dviejų taškų skirtumu. Tai buvo emocijų pilnos rungtynės.

- Kokių dar svajonių turi tinklinyje? Kur žaisi kitą sezoną?

- Turėjau planą, svajonę, patekti į Italijos rinktinės 12-uką ir dalyvauti Europos čempionate. Tas pavyko. Dabar stengiuosi gerai sužaisti šiame sezone, kad kitą vasarą vėl įtrauktų mane į rinktinės trenerio sąrašą. Kitais metais komanda dalyvaus pasaulio tinklinio čempionate, kuris vyks Italijoje. O didžiausias noras, kaip ir daugelio sportininkų, yra dalyvauti olimpinėse žaidynėse.

Neseniai pasirašiau vienerių metų kontraktą su Japonijos klubu. Esu labai patenkinta savo nauju įrašu į savo karjeros dienoraštį. Japonijos tinklinio mokykla yra viena žymiausių pasaulyje, kartu su Italijos, Brazilijos ir Rusijos. Todėl man didelė garbė atstovauti vienam iš Japonijos klubų.

- Tradicinis paskutinis klausimas: jei galėtum pasiimti tris daiktus į negyvenamą salą, kas tai būtų?

- Į negyvenamą salą pasiimčiau degtukų dėžutę, aštrų peilį ir knygą „Kaip išgyventi negyvenamoje saloje“.