A.Macijauskas: „Dabar visi moka žaisti krepšinį ir nori laimėti“

Prieš de­šim­tį me­tų, 2003–iai­siais, vie­nas Eu­ro­pos už­ka­riau­to­jų ko­man­dos žai­dė­jųArvydas Macijauskas įdė­miai ste­bi Lie­tu­vos rinktinės ko­vas šių metų Europos krepšinio čempionate.

Buvusio krep­ši­nin­ko ma­ny­mu, mū­sų ko­man­da ge­ra, bet su­nkiai prog­no­zuo­ja­ma – ga­li pra­lai­mė­ti bet kam ir nu­ga­lė­ti bet ku­rią komandą.

– Ko­kios jū­sų nuo­tai­kos po rung­ty­nių su Pra­ncū­zi­ja?



– Su pra­ncū­zais lie­tu­viai žai­dė ge­rai, ypač gy­ny­bo­je. Pra­ncū­zams tai ne­bu­vo ge­riau­sios čempiona­to rung­ty­nės. Bet tai jau jų problema. Svar­biau­sia – mes už­si­dir­bo­me taš­ką, žai­dė­jams pa­ki­lo nuo­tai­ka. Aiš­ku, vi­sa­da ga­li­ma ras­ti prie ko pri­kib­ti, bet svarbiausia, kad ko­man­dos būsena bū­tų emo­ciš­kai tvir­ta, kad krep­ši­nin­kai ne­at­si­pa­lai­duo­tų ir sis­temingai ei­tų į prie­kį.



– Vi­sos B gru­pės ko­man­dos tre­čia­die­nį nu­ga­lė­jo A gru­pės eki­pas. Tai ką nors sa­ko?



– Dar prieš čem­pio­na­tą bu­vo kal­ba­ma, kad B – Bal­ka­nų – gru­pė yra stip­ri, jo­je susirinkusios krep­ši­nio ša­lys. Da­bar nė­ra taip, kaip prieš tris­de­šimt me­tų ko­man­dos lai­mė­da­vo tris­de­šim­čia taš­kų. Kaip aš juo­kau­ju, jei Va­ti­ka­nas su­bur­tų sa­vo rink­ti­nę iš ku­ni­gų ir vyskupų, tur­būt ne­lik­tų pa­sku­ti­nė­je vie­to­je. Iki šiol bū­da­vo aiš­ku, kas pa­si­puoš me­da­liais, kar­tais dar ku­ri nors ko­man­da išsišokdavo.



At­ei­ty­je, ma­nau, vi­si Eu­ro­pos čem­pio­na­tai bus to­kie, kai bus ne­įma­no­ma nu­spė­ti pri­zininkų. Dabar vi­si mo­ka žais­ti, vi­si no­ri lai­mė­ti, kiek­vie­na rink­ti­nė tu­ri po vie­ną du dei­man­čiu­kus, ku­rie itin ta­len­tin­gi ir ga­li žais­ti NBA.



– Kas per tuos me­tus ke­lis me­tus pa­si­kei­tė, kad čem­pio­na­tai tam­pa ne­nus­pė­ja­mi?



– Krep­ši­nis jau ne toks, ko­kį žais­da­vo prieš ke­lis de­šimt­me­čius. Di­na­mi­ka ki­to­kia, krū­viai milžiniš­ki, var­žy­bų daug, di­de­lė atsakomybė ko­vo­jant už sa­vo ša­lį. Krep­ši­nin­ko or­ga­niz­mas ne ge­le­ži­nis, bū­na trau­mų, rei­kia poil­sio. To­dėl kai ku­rie nu­spren­dė pa­da­ry­ti pertrauką ir ne­at­vy­ko į rink­ti­nes.

– Ką Lie­tu­vos rink­ti­nė­je pa­va­din­tu­mė­te dei­man­čiu­kais?



– Apie juos kal­bė­da­mas gal­vo­je tu­rė­jau to­kias ko­man­das kaip Šve­di­jos, Bos­ni­jos ir Hercegovinos ir pa­na­šiai. Ku­rios ne­tu­ri galingos krep­ši­nio mo­kyk­los ir tre­ne­rių ug­dy­mo patirties. Lie­tu­va nuo se­no tu­rė­jo ge­rų žai­dė­jų. Ir da­bar tu­ri­me pa­jė­gią rink­ti­nę, jo­je ne­ga­li­ma išskir­ti ku­rio nors vie­no ly­de­rio, nuo ku­rio pri­klau­sy­tų vi­sas eki­pos žai­di­mas. Prieš čem­pio­na­tą ma­niau, kad juo bus Li­nas Klei­za, bet jis nu­stum­tas į su­nkio­jo kraš­to puo­lė­jo po­zi­ci­ją. Bet reikiamu mo­men­tu jis ėmė­si ini­cia­ty­vos ir už­ti­krin­tai pel­nė taš­kus. Šaunuolis, ir to­liau taip.



– Pir­mą­ją vie­tą A gru­pė­je užė­mę Ukrai­nos krep­ši­nin­kai iš­ko­vo­jo ke­tu­rias per­ga­les, bet per pir­mas an­tro eta­po rung­ty­nes skau­džiai pra­lai­mė­jo lat­viams. Tai ne­ti­kė­tas re­zul­ta­tas?



– Lat­viai iš tie­sų žai­dė ge­rai, pui­kiai pa­tai­kė. Lat­vi­jos ko­man­da su­nkiai prog­no­zuo­ja­ma: žai­dė­jai jau­ni, at­le­tiš­ki, grei­tai bė­gan­tys, me­tan­tys tri­taš­kius. Jei šiai ko­man­dai pra­de­da sek­tis, neįmanoma jos su­stab­dy­ti. Kaip ir Lie­tu­vos rink­ti­nės.



– Jums ne­te­ko žais­ti Jo­no Kaz­laus­ko tre­ni­ruo­ja­mo­je rink­ti­nė­je. Ste­bė­da­mas jo dar­bą Euro­pos čem­pio­na­te pa­ma­tė­te ką nors naujo?



– Su J.Kaz­laus­ku bu­vo­me Vil­niaus „Lie­tu­vos ry­te“. Krep­ši­nis kei­čia­si. Kai pra­dė­jau žais­ti, bu­vo vis­kas ki­taip. Juk ir krep­ši­nio tai­syklės jau pa­si­kei­tu­sios. J.Kaz­laus­kas – ge­ras, patyręs treneris. Ne ma­no kom­pe­ten­ci­ja duo­ti pa­ta­ri­mų, var­dy­ti trū­ku­mus ar gir­ti. Vi­si ma­to – tre­ne­ris pa­ty­ręs, žai­dė­jai ge­ri. Kar­tais ko­man­da su­strei­kuo­ja, bet taip vi­sur. Bū­na, kad rink­ti­nė­je yra dvy­li­ka žvaigždžių, bet ji nie­ko ne­ga­li lai­mė­ti. Spor­te rei­kia ir sėk­mės.



– Jau šį šeš­ta­die­nį Kau­no „Žal­gi­rio“ are­no­je jums teks rung­ty­niau­ti per „Auk­si­nės Lietuvos rink­ti­nės“ ir „Eu­roS­tars“ ko­man­dų rung­ty­nes, skir­tas pa­mi­nė­ti de­šim­ties me­tų su­kak­čiai, kai Lie­tu­vos krep­ši­nio rink­ti­nė Eu­ro­pos čem­pio­na­te Stok­hol­me iš­ko­vo­jo aukso me­da­lius. Esa­te pa­si­ren­gęs?



– Se­niai ne­spor­ta­vau, tad šian­dien ry­te (ket­vir­ta­die­nį – aut.) nu­ta­riau pra­bėg­ti kro­są. Dėl vi­so pik­to – jei rei­kės žais­ti, kad ga­lė­čiau nu­bėg­ti po­rą sy­kių pir­myn ir at­gal.



– Net ne­abe­jo­ja­me – rink­ti­nės tre­ne­ris Val­de­ma­ras Cho­mi­čius jus ti­krai leis į aikš­te­lę.



– Jei ne­leis, pa­pra­šy­siu, kad žiū­ro­vai jį pa­spaus­tų – pa­šauk­tų ma­no pa­var­dę, pa­plo­tų. Juk yra krep­ši­nin­kų, ku­rie dar žai­džia, tu­ri su­tar­tis su klu­bais, yra ge­ros spor­ti­nės for­mos. O aš jau ketverius me­tus ne­rung­ty­nia­vau, esu už­si­sė­dė­jęs tė­ve­lis. Bet jei­gu leis žais­ti, gal ko­kį tri­taš­kį iš kam­po nuo len­tos ir švys­tel­siu (juo­kia­si).