D.Gailius: apie alinančias treniruotes, klaidingą slovėnų medikų diagnozę, Lietuvos rinktinę ir mįslingą ateitį Liublianos klube

Deividas Gailius – krepšininkas, kuris pasižymi kovingumu, tvirtu charakteriu ir dideliu noru tobulėti. Nors puolėjui sezonas Liublianos „Union Olimpija“ gretose pasibaigė trauma, krepšininkas įgytą patirtį komandoje labai vertina.

Su Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės kandidatu apie sezoną Liublianos komandoje, pasiekimus, nesėkmes bei ateities planus kalbėjosi portalas Krepsinis.net.

– Kaip vertinate šį sezoną? Ar buvo giliai į atmintį įstrigusių momentų?

– Kuomet atvykau, žaidėme taurės rungtynes prieš KRKA. Mačiau, kiek daug mano komanda džiaugėsi, todėl ir man pačiam buvo labai malonu pabūti tokioje atmosferoje. Visas sezonas tikrai sėkmingiausias mano karjeroje, nors ir sunkiausias. Trauma kamavo paskutinius mėnesius, todėl žaidimas sezonui einant į pabaigą buvo nestabilus. Uždegimas kelyje tuos du mėnesius buvo stipriai įsismarkavęs, tačiau sezoną vertinu gerai. Adrijos lygoje likome dešimti, pritrūko vienos pergalės ir galėjome būti 6 ar 7 vietoje. Europos taurės turnyre pasirodėme taip pat neblogai, kur žaidėme su labai stipriomis komandomis, kaip „Budivelnik“ ar „Hapoel“. Manau, kaip komanda, šiame sezone pasirodėme tikrai gerai. Dabar jau trejus ar ketverius metus komanda užsibrėžia tikslą šiose lygose būti pirma, tačiau vis kažko pritrūksta.

– Ar žaidimas „Union Olimpija“ gretose buvo naudingas?

– Šioje komandoje labai daug išmokau. Jaučiuosi pajėgesnis, stipresnis tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Buvo labai sunku žaisti šioje komandoje. Važiuodamas į Liublianą žinojau, kad bus sunku, bet važiavau ne ilsėtis, o kažką išmokti. Reikėjo užsigrūdinti. Paragavau Balkanų krepšinio mokyklos – 2,5 valandos rytinė ir 2,5 valandos trukmės vakarinė treniruotė. Vienu metu tris savaites neturėjome nė vienos laisvos dienos. Vadovavausi jų sistema – kuo daugiau dirbi, tuo geresnis būsi, todėl nors buvo tikrai sunku, bet džiaugiuosi, kad čia buvau. Ateityje „Union Olimpija“ komandoje įgyta patirtis tikrai bus naudinga.

– Sezono metu žaidėte stabiliai, tačiau trauma pakišo koją sezono pabaigoje. Ar manote, kad finalo kovos prieš KRKA būtų buvę kitokios, jeigu jūs būtumėte žaidęs?

– Neneigsiu to, nes man buvo sakoma, jog aš esu komandos pagrindinis žaidėjas. Aš figūravau daugelyje derinių. Jaučiausi tikrai svarbus.

– Ar jums jau buvo atlikta kelio operacija, ar pavyko jos išvengti?

– Operuoti kelio nereikėjo. Buvo keista, nes komandos vadovai man sakė: „Žaisk, tau viskas gerai!“. Daktarai Liublianoje aiškino, jog atliks operaciją, nes jos reikia – viską išvalys, sutvarkys ir penkis mėnesius teks nežaisti, bet pasveiksiu. Nusiunčiau tuos pačius sveikatos duomenis gydytojams Lietuvoje ir jie man pasakė, kad mano traumą išgydys be operacijos. Mano kelio sveikata gerėja. Turiu programą, kurią uoliai vykdau, todėl dar truputis laiko ir viskas bus gerai.

– Ar spėsite pasveikti iki pirmosios Lietuvos vyrų krepšinio rinktinės stovyklos liepos pradžioje?

– Taip, spėsiu. Jau dabar dirbu nemažai – turiu dvi treniruotes per dieną: ryte kilnoju svarmenis, vakare bėgioju ir turiu programą salėje. Dabar dirbu 100 procentų.

– Ar kol buvote traumuotas buvo laiko užsiimti širdžiai artima veikla?

– Aš būdamas traumuotas treniravausi įprastu rėžimu. Nors kai kuriose treniruotėse man leisdavo nedalyvauti, tačiau visada buvau su komanda. Laisvo laiko nelabai ir buvo. Su žmona juokavome, jog Slovėnija ir Italija – gražios šalys, kuriose galvojome, jog galėsime pakeliauti, bet nusivylėme, nes tam laiko visiškai nebuvo.

– Papasakokite apie gyvenimą Liublianoje. Kokie žmonės yra slovėnai?

– Lygindamas italus ir slovėnus matau, jog jie tikrai skiriasi. Slovėnai panašūs į lietuvius – tylesni, uždaresni. Kalbant apie gyvenimo sąlygas, viskuo buvo pasirūpinta – didelis butas, gera mašina, krepšinio salė arti namų. Beje, treniruodavomės pagrindinėje arenos salėje. Negaliu skųstis.

– Ar sezonui prasidėjus klubo vadovybė ir komandos draugai jus priėmę šiltai?

– Taip, viskas buvo puiku. Atvažiavau į komandą geros sportinės formos. Manau, greitai įsitvirtinau. Patikau treneriui, komandos draugai irgi šiltai bendravo su manimi. Tikrai nebuvo sunku priprasti. Sunkiausia galbūt būdavo treniruotės, nes jos nepalikdavo laisvo laiko, tačiau to ir norėjau, kadangi viskas sukosi apie krepšinį.

– Planuojate likti „Union Olimpija“ ir kitą sezoną?

– Dar nežinau – yra ir kitų reikalų. Dar turiu kontraktą. Agentai situaciją derina, bet jos komentuoti nenoriu. Kol kas negaliu pasakyti nieko apie jokius planus, nes konkretaus atsakymo šiai dienai nežinau.

– Turbūt LKL finale sergate už Klaipėdos „Neptūną“. Ar manote, kad komandai yra šansų atsitiesti finalo serijoje su Kauno „Žalgiriu“?

– Žinote, kol serijoje dar yra nesužaistų rungtynių, viskas įmanoma. Visi džiaugiasi, kad „Neptūnas“ nugalėjo Šiaulių komandą, o tada šventė pergalę serijoje prieš Prienų ekipą, todėl dabar nori, jog ir „Žalgiris“ būtų nugalėtas. Reikia būti realistais – vyrai sezone padarė tikrai įspūdingą darbą. Šiai dienai jie tikrai yra aukščiausioje formoje. Finale, manau, jie dar tikrai gali pakovoti.