Nusivylimo LFF neslepiantis D.Šemberas baigė karjerą Lietuvos rinktinėje

17 metų Lietuvos nacionalinei rinktinei atidavęs futbolininkas Deividas Šemberas atsisveikina su brangiausia komanda pasaulyje.

Vienas Rusijos klubo Vladikaukazo „Alanija" lyderių nutarė nebelaukti, kada Lietuvos futbolo federacija (LFF) teiksis jį vėl pakviesti į rinktinę. 35-erių D.Šemberą rinktinės treneriai staiga "pamiršo", kai šis vėl prabilo apie mūsų futbolo sopulius ir sukritikavo LFF veiklą. Federacijos vadovai mušdamiesi į krūtinę tvirtina, kad tokiu drastišku būdu sąskaitų su kritiką beriančiais rinktinės lyderiais nesuvedinėja (kvietimo į rinktinę nebesulaukia ir Marius Stankevičius, Žydrūnas Karčemarskas, Tomas Danilevičius).

Savo sprendimą LFF primityviai aiškina kartų kaitos būtinybe. Specialistai nesuvokia, kodėl geriausi rinktinės žaidėjai į ją nebekviečiami. „Į pasą nereikia kreipti dėmesio, rinktinėje turi žaisti geriausi. Jei žaidėjui 35-eri, bet jis nuolat demonstruoja aukšto lygio futbolą, kodėl jo nekviesti? Galbūt vyresnis futbolininkas ne visuomet rungtyniaus, bet jaunimui perduos didžiulę patirtį", - svarstė buvęs rinktinės žaidėjas Tomas Ražanauskas.

D.Šemberas Lietuvos rinktinėje per šešiolika su puse metų sužaidė 82 rungtynes. Daugiau kartų nacionalinėje komandoje žaidė tik Andrius Skerla (84). D.Šemberas rinktinėje debiutavo 1996 metų lapkritį per draugiškas rungtynes Vilniuje su Indonezija (4-0). Šių metų kovą vykusi pasaulio čempionato atrankos dvikova su Slovakija (1-1) saugui tapo paskutinė vilkint nacionalinės komandos marškinėlius.

„Per tiek metų rinktinėje patyriau ir teigiamų, ir neigiamų emocijų. Buvo visko. Džiaugiuosi, kad atstovavau Lietuvai. Kiekvieną kartą buvo gera padėti rinktinei, būti jos nariu", - tvirtino D.Šemberas.

- Ar jūsų sprendimas trauktis iš rinktinės yra galutinis? - LŽ paklausė Deivido Šembero.

- Taip nusprendžiau ir persigalvoti neketinu. Mano tikslas yra važiuoti į rinktinę ir jai padėti. Žinoma, jei būtų kvietę, tikrai padėčiau. Kadangi nebesu kviečiamas, nusprendžiau trauktis. Supratau, kad esu nereikalingas.

- Jaučiatės dėl to įžeistas?

- Tikrai ne. Nėra prasmės įsižeisti. Turime jaunų futbolininkų. Palinkėsiu jiems sparčiai tobulėti ir skinti pergales.

- Kas vis dėlto nutiko, kad drauge su kitais rinktinės senbuviais tapote nebereikalingi?

- Sunku suprasti. Rinktinė turi turėti aiškią viziją ir poziciją, ją privalo išdėstyti LFF vadovai. Jie už tai atsakingi, o ne futbolininkai ar žurnalistai. Turime aiškiai žinoti, kokiu keliu einama ir ko siekiama. Kol kas to nėra. Galbūt ta vizija bus sukurta atėjus naujam trenerių kolektyvui? Tikriausia to reikėtų klausti federacijos. Kol kas labai sunku suvokti šiuos dalykus.

- Nemanote, kad kvietimo į rinktinę nesulaukiate dėl LFF adresu išsakytos kritikos?

- Tai buvo ne kritika, o išdėstyta tiesa. Net jei tai būtų kritika, ją reikėtų priimti palankiai, iš jos pasimokyti, o ne demonstruoti priešiškumą mums. Tiesiog išsakiau savo nuomonę apie Lietuvos futbolą, o jie gali pykti - man nei šilta, nei šalta. Na, nekviečia į rinktinę - jų reikalas. LFF vadovai atsako už rezultatus ir renkasi žaidėjus.

- Pastaraisiais metais rinktinės rezultatai vis prastėjo. Dar 1998 metais Vilniuje užtikrintai nugalėjome Bosnijos ir Hercegovinos rinktinę 4:2. Dabar jėgų pusiausvyra iš esmės pasikeitusi - bosniai mums tapo neįveikiami. Kodėl?

- Rezultatai prastėjo per pastaruosius du atrankos ciklus. Pavyzdys su bosniais geras - matome, kokį didžiulį progresą per 15 metų padarė jų rinktinė ir kaip regresavo mūsiškė. Nebesugebame užauginti žaidėjų, tinkamų rinktinei. Patys esame kalti. Turime stengtis, auginti futbolininkus, tai ilgas procesas. Per kitus 5-6 metus niekas tikrai nepasikeis. Kol neturėsime futbolo akademijų didžiuosiuose miestuose, rezultatų nebus.

- Bet dėl to tikriausiai kalta ne vien LFF?

- Žinoma, tai ne vien federacijos kaltė, tai bendros futbolo situacijos Lietuvoje pasekmė. Mūsų kartai net normalių aikščių nereikėjo, užaugome ant dirvonų, nes labai troškome žaisti futbolą. Vos grįžę iš mokyklos čiupinėdavome kamuolį ir bėgdavome į lauką žaisti. Dabar vaikai grįžę niekur nenori eiti, jiems gerai ir prie kompiuterio. Tėvai turėtų sudominti vaikus ir priversti juos sportuoti. Tėvai leidžia vaikus į krepšinį, nes ten sudarytos geros sąlygos. Reikia pasistengti, kad jie norėtų eiti ir į futbolą. Nes futbolo mokyklose sąlygos apgailėtinos. Jei savo sūnų atvesčiau į futbolo mokyklą ir parodyčiau, kokios čia treniruočių sąlygos, man būtų labai sunku sudominti vaiką šia sporto šaka. Neabejoju, kad jis pasirinktų kitą sporto šaką.

- Nemažai vilčių siejama su dabartine jaunių karta, vasarą žaidusia Europos devyniolikmečių čempionate. Ko galima tikėtis iš šių vaikinų?

- Manau, mes per daug juos išliaupsinome. Jie šauniai kovojo čempionate, tačiau su pagyrimais nereikia skubėti. Perėjimas iš vaikų ir jaunių į suaugusiųjų futbolą yra labai sunkus etapas. Todėl nevertėtų iš anksto jų vadinti ateities lyderiais.

- LFF vadovai iš rinktinės nieko nesitikėjo prieš šį atrankos ciklą. Dabar LFF vadovas Julius Kvedaras tvirtina, kad niekuo nenustebinsime ir kitame Europos čempionato atrankos cikle. Ką apie tai manote - ar kada nors sugebėsime nustebinti?

- Latviai vieną kartą ėmė ir nustebino patekdami į Europos čempionatą. Galbūt kažkuri karta užaugs ir nustebins, labai to tikiuosi. Optimistiškai mąstyti neleidžia niūri dabartinė padėtis. Manau, kad artimiausius ketverius metus tikrai neturėsime galimybių patekti į didžiuosius čempionatus...