V.Sereikaitė: „Europos čempionate esame pajėgios kovoti dėl medalių“

Iki Europos dviračių treko čempionato, kuris pirmąkart vyks Lietuvos mieste, Panevėžyje, liko kiek daugiau nei mėnuo. Šia proga Sportas.lt pakalbino vieną tituluočiausių Lietuvos sportininkių –  pasaulio čempionatų prizininkę Viliją Sereikaitę.

Europos čempionate tikisi medalių

– Artėja Europos treko čempionatas. Kaip vyksta pasiruošimas jam? Ar jau treniruojatės treke?

– Pasiruošimas vyksta sklandžiai. Dirbame, ruošiamės. Dedame visas pastangas, kad kuo geriau pasirodytumėme. Pirmą kartą Europos čempionatas vyks Lietuvoje, visomis jėgomis stengsimės neapvilti savo šalies ir gerbėjų, kurie ateis mūsų palaikyti. Šiuo metu pasiruošimas vyksta plente. Treniruotės treke prasidės likus maždaug trims savaitėms iki čempionato. Neseniai pas profesorių J. Skernevičių tikrinomės sveikatą, fizinę būklę. Visos merginos jaučiasi gerai, visi rodikliai geri, ir tai rodo, kad galime drąsiai siekti aukštų rezultatų. Iki čempionato – daugiau nei mėnuo, stiprėjame, vykdome trenerio planus, vadovaujamės profesoriaus patarimais. Aišku, sportas yra sportas, bet, jei viskas ir toliau klostysis taip, kaip dabar, viskas bus gerai.

– Kokius tikslus keliate Panevėžyje vyksiančiame čempionate?

–  Be abejo, pagrindinis tikslas – atiduoti maksimumą ir pasirodyti kuo geriau. Esame tikrai pajėgios kovoti dėl medalių, bet, aišku, tą lems daug dalykų. Kaip susikaupsime, nusiteiksime, kaip treniruočių metu privesime organizmą prie varžybinės formos. Už komandinį sportą sunku kažką žadėti, garantuoti. Vienam iš sportininkų kažkas ne taip – ir visas darbas veltui.

Dėl pakeistos olimpinės programos nepateko į Londono žaidynes

– Specializuojatės ne vien treko varžybose. Save laikote daugiau treko dviratininke ar plento?

– Esu treko dviratininkė, visada ja buvau ir būsiu. Myliu savo darbą ir tai, ką darau. Žinau, kad labai bus skaudu, kai reikės atsisveikinti su juo. Visada kaupiasi ašaros, kai pagalvoju apie tai.

– 2008-ųjų olimpiadoje užėmėte 6  vietą asmeninėse persekiojimo lenktynėse. Ar skaudu buvo praleisti žaidynes Londone?

– Buvo tikrai labai skaudu. Skaudžiausia buvo tada, kai sužinojau, kad iš olimpinės programos panaikintos asmeninės 3 km persekiojimo lenktynės. Tiek metų siekiau rezultato, tiek daug vilčių, svajonių – ir viskas nuėjo veltui. Skaudu, be abejo, ir tai, kad iš 10 pasaulio šalių, kurios pateko į olimpines žaidynes, mūsų komanda buvo 11-a ir nepapuolė. Dveji metai atrankos pareikalavo išties nemažai sveikatos, jėgų. Labai sunku buvo psichologiškai atlaikyti įtampą, spaudimą. Dar ir dabar nesijaučiu pilnai atgavusi jėgas.

– Dar nėra patvirtintos rungtys Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms. Ar realu tikėtis, kad asmeninės persekiojimo varžybos grįš į olimpiadą?

– Manau, kad realu. Vis dažniau girdžiu įvairių nuogirdų, kad nauja programa nepasiteisino (po Pekino olimpinių žaidynių pakeista treko rungčių programa – aut. past.) ir norima grąžinti asmenines persekiojimo bei grupines lenktynes. Viltis miršta paskutinė, tikėsimės, kad taip ir bus. Po Europos čempionato darysiu sportinę pertrauką, reikia atgauti jėgas tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Jeigu grąžintų persekiojimą, grįžčiau su naujomis jėgomis, pilnai pasiruošusi vėl kovoti dėl aukščiausių vietų (šypsosi – aut. past.). Po 8 metų ilgo ir alinančio darbo jaučiu, kad privalau padaryti pertrauką.

– Ar domėjotės šių metų olimpiada?

– Žinoma, domėjausi. Labai palaikiau ir labai džiaugiausi dėl mūsų sportininkų, jų rezultatų. Net ir dėl tų, kuriems nepavyko pelnyti medalių, nes dalyvaudamas olimpinėse žaidynėse tu jau esi nugalėtojas (šypsosi – aut. past.).

Vilija Sereikaitė | AP/Scanpix nuotr.

Dviračio vagis nesugautas, dviratis nerastas

– Daugelis Lietuvos sportininkų guodžiasi dėl prastų treniruočių sąlygų. Ar treko meistrai užtikrinti galimybėmis tobulėti?

– Aš asmeniškai neturiu niekam priekaištų. Nemėgstu skųstis, dejuoti. Nenoriu apsunkinti galvos tokiomis problemomis, stengiuosi išnaudoti tai, ką turiu. Aišku, problema su finansais išliks visada, ir mes su tuo dažnai susiduriame. Stovykloms, pasiruošimui varžyboms dar gauname pinigų, bet išvykti pailsėti, atsigauti, pakeisti aplinką jau nebėra galimybės, nes tai, kiek investuoji norėdamas pasiekti gerą rezultatą, dažniausiai neatsiperka ir esi priverstas taupyti.

– Žiniasklaida plačiai aprašė neseną įvykį, kurio metu buvo pavogtas Jūsų dviratis. Ar pavyko rasti vagį? Ar sporto valdžios atstovai suskubo parūpinti naują priemonę?

– Ne, nei dviračio, nei vagies rasti nepavyko. Nelabai žinau, kaip vyko paieškos ir ar išvis vyko. O dėl kito dviračio tai jokių pasiūlymų nesulaukiau. Niekas su manimi apie tai nekalbėjo, išskyrus žiniasklaidą. Treneris nupirko naują dviratį gavęs ar pasiskolinęs pinigų.