E.Žukauskas: „Jau atėjo laikas Europos čempionate laimėti aukščiausius apdovanojimus“

Eurelijus Žukauskas yra vienas ryškiausių Lietuvos krepšinio milžinų. 1973 metais gimęs ir dabar karjerą jau baigęs aukštaūgis savu laiku buvo nepamainomas kovotojas po krepšiu ne tik skirtinguose Lietuvos krepšinio klubuose, bet yra ragavęs legionieriaus duonos užsienyje ir gynęs Lietuvos garbę vilkėdamas nacionalinės rinktinės aprangą, rašo delfi.lt

Profesionalią krepšinio karjerą E.Žukauskas pradėjo Klaipėdos „Neptūno“ komandoje, vos perkopęs per antrą savo gyvenimo dešimtį ir, kaip pats teigia, visiškai atsitiktinai.

E.Žukauskas yra vienas ryškiausių Lietuvos krepšinio milžinų. 1973 metais gimęs ir dabar karjerą jau baigęs aukštaūgis savu laiku buvo nepamainomas kovotojas po krepšiu ne tik skirtinguose Lietuvos krepšinio klubuose, bet yra ragavęs legionieriaus duonos užsienyje ir gynęs Lietuvos garbę vilkėdamas nacionalinės rinktinės aprangą.

Anot krepšininko, kartą su draugais žaidžiant netoli vienos Klaipėdos mokyklos, pasirodė tuometinis „Neptūno“ treneris Eugenijus Milkontas ir pakvietė į komandą. Taip netikėtai ir prasidėjo net tris sezonus trukęs krepšininko darbas uostamiesčio komandoje, vėliau karjeros vingiai aukštaūgį nukreipė į daugelio krepšininkų svajone tapusį „Žalgirį“.

Pats E.Žukauskas yra minėjęs, kad taip susiklosčiusia karjera buvo labai patenkintas, nes į Kauną atvyko jau patyręs ir galėjo lengviau prisitaikyti talento kupinoje komandoje. „Žalgiryje“, 11 numeriu pažymėtus marškinėlius vilkėjęs krepšininkas, išbuvo nuo 1997 metų iki 2000 metų. Būtent tuo metu „Žalgiris“ išgyveno savo aukso amžių.

Ryškiausias šio pakilimo akcentas buvo 1998-1999 metų sezonas, kai E.Žukauskas kartu su komanda nustebino krepšinio ekspertus visoje Europoje. Tais metais nuo kelio nušlavęs visą pasipriešinimą ir pirmą ir, kol kas, vienintelį kartą, „Žalgiris“ iškovojo Eurolygos taurę.

Po šios pergalės E.Žukauskas, kaip ir daugelis buvusių komandos draugų, tapo geidžiamu pirkiniu užsienio klubams. 2000-2001 metų sezoną praleidęs Bolonijoje, aukštaūgis vėliau dar žaidė Rusijoje, Turkijoje ir Graikijoje, o karjeros pabaigoje vilkėjo aršiųjų priešininkų Vilniaus „Lietuvos ryto“ ir „Žalgirio“ aprangas.

Būtent „Žalgiryje“ 2009 metais E.Žukauskas ir baigė profesionalią krepšininko karjerą.

Tarp daugelio savo pasiekimų ir medalių krepšininkas gali didžiuotis trimis LKL čempiono žiedais, jau minėtu Eurolygos čempiono titulu, Europos krepšinio čempionato aukso ir sidabro apdovanojimais pasiektais su nacionaline rinktine, dviem olimpiniais bronzos medaliais bei ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Tačiau daugiausia džiaugsmo Klaipėdoje gyvenančiam aukštaūgiui kelia jo vaikai Nedas ir Rusnė, kurie buvusį profesionalų krepšininką pavertė profesionaliu tėčiu.

– Kaip prasidėjo jūsų krepšininko karjera?

– Oi, ilga istorija (juokiasi). Mano krepšininko karjera prasidėjo sunkiai, tikrai nelengvai. Anksčiau sportavau Klaipėdoje, kiek tada metų buvo dabar jau sunku pasakyti, bet buvo gili jaunystė. Komanda ta buvo perspektyvi, patys važinėdavom po turnyrus, bet vėliau, dėl batų dydžio nebegalėjau sportuoti, tad pradėjau mokytis profesinėje mokykloje. Vėliau dar šiek tiek ūgtelėjau, jau buvo kokie 210 cm, tad treneris pamatė ir vėl pakvietė sportuoti. Pradėjom treniruotis individualiai ir su paprastais pasiūtais batais, o ne sportbačiais (juokiasi). Tik po kiek laiko, gavau sportbačius iš Arvydo Sabonio, vis dėlto 52 dydis. Tada ir prasidėjo mano pirmieji rimtesni žingsniai.

– Koks priešininkas aikštėje jums labiausiai įsiminė?

– O su humoru ar be humoro papasakoti? (juokiasi) Ne, buvo visokių kuriozų mano karjeroje. Va, vieną kartą žaidėme Rusijoje ir pasitaikė ginčytinas kamuolys. Išmetė ginčą, priešininkų komandos žaidėjas paėmė kamuolį ir dėjo iš visų jėgų į savo krepšį. Visoje salėje tada tylos pauzė tokia buvo (juokiasi), būna tų kuriozinių situacijų.

– Koks jausmas, baigus krepšinio karjerą, būti paprastu aistruoliu prie TV ekrano ar salėje?

– Jausmas toks, kad jau atsižaidęs esi, gal net šiek tiek atsibodo tas krepšinis. Taip, kartais žiūri varžybas ir matai, kaip krepšininkai daro klaidas, kurių pats gal ir nebedarytum. Na, o pats jausmas... Nostalgijos milžiniškos gal ir nėra, bet malonu pažiūrėti varžybas.

– Kas jūsų gyvenime užpildo laiką, kurį anksčiau skirdavote krepšiniui?

– Dabar lauko tenisu užsiimu, taip pat su vaikais laiką laidžiu, vis vien juk du namie yra, o jiems anksčiau gal ir to dėmesio šiek tiek trūkdavo. Neapleidžiu sporto, daug sportuoju lauko tenisą, bet kartu žiemą ir rudenį mes pradedame Klaipėdos krepšinio mėgėjų lygoje sportuoti. Turime tikrai puikią komandą – praėjusiais metais tapome čempionais, na, o šiais metais pabaigoje pralošėme ir paėmėme antrąją vietą.

– Ko galime tikėtis iš jūsų ateityje ar turite kokių įdomesnių planų?

– Jau didesnių nebeturiu. Na, bandysiu dalyvauti ir žaisti projekte „3 už Lietuvą“.

– Ar niekada nekilo mintis tapti krepšinio treneriu?

– Treneriu? Ne, nelabai. Gal ir buvo kažkada kilusi tokia mintis, bet trenerio darbas yra sunkus, reikia save jam gerai paruošti. Būti treneriu yra nelengva, yra labai daug atsakomybės, reikia daug ką išmanyti. Gal patarti galėčiau, bet būti treneriu dar tikrai ne.

– Kaip jūs vertinate vykstantį turą „3 už Lietuvą“?

– Gan įdomus turėtų būti projektas, žinoma jis dar neprasidėjo, bet jis bus puiki proga visiems krepšinio ekspertams parodyti, ką jie iš tikrųjų moka, kai reiks susidurti su karjerą baigusiomis krepšinio žvaigždėmis. Visi parodysime ką sugebame.

– Kuo skiriasi 3x3 krepšinio formatas nuo tradicinio krepšinio, ar teko išbandyti kitus krepšinio formatus, kaip 3x3 ar 1x1?

– Na, trys prieš tris žaidžiau praėjusiais metais Palangoje vykusiame 3x3 turnyre. Tai buvo labai įdomu, nes pavyzdžiui nežinojau, kad nėra trijų sekundžių taisyklės (juokiasi), tad pradžioje dar išeidavau, o vėliau jau supratau ir nebevaikščiojau.

– Lietuvos krepšinio fanai... Koks svarbus yra jų palaikymas krepšininkams?

– Na, man atrodo, krepšininkai tik dėl sirgalių ir žaidžia, ypač nacionalinė rinktinė, kuri ir žaidžia už tautą ir už sirgalius, nes jeigu laimi, tai grįžti tokioje euforijoje – supranti, kas yra Lietuva ir kas yra Lietuvos sirgaliai.

– Ko palinkėtumėte dabartinei rinktinei vykstant į kovas Slovėnijoje?

– Palinkėčiau, norėčiau ir tikėčiau, kad iškovotų aukščiausią vietą, nes jau atėjo laikas Europos čempionate laimėti aukščiausius apdovanojimus. Jeigu ir neišeis užimti pirmos vietos, tai kad bent kokius kitokius medalius parsivežtų.