D.Lavrinovičius: apie sezono pradžią, rungtyniavimą kartu su Kšištofu ir mitingą Kijeve

Šią vasarą dvejų metų sutartį su Kijevo „Budivelnik“ sudaręs Darjušas Lavrinovičius iškart tapo neabejotinu komandos lyderiu. Vis dėlto, nepaisant sėkmingo lietuvio žaidimo, Ukrainos čempionams sezono pradžia nebuvo pati geriausia.

Po septynių turų 1 pergalę ir 6 pralaimėjimus turintis Kijevo klubas Eurolygos A grupėje yra paskutinis, o šalies pirmenybėse per 8 susitikimus 5 sykius laimėję Ainaro Bagatskio auklėtiniai žengia septinti.

Aikštėje vidutiniškai po 29 minutes stipriausiame Europos turnyre praleidžiantis 34-erių metų 212 cm ūgio krepšininkas pelno po 13,6 taško, atkovoja 5,3 kamuolio ir atlieka 1,7 rezultatyvaus perdavimo.

Vėl legionieriaus duoną kremtantis Darjušas papasakojo apie gyvenimą Kijeve, galimybę kitąmet rungtyniauti kartu su broliu Kšištofu ir sezono pradžioje komandoje kilusias problemas.

– Darjušai, „Budivelnik“ komandoje esate vienas iš didžiausių žvaigždžių. Ar nepavargstate nuo didelio dėmesio?

– Kokia aš jau žvaigždė! Aš apie tai net negalvoju, nėra nuo ko pavargti – po rungtynių duodu autografų, keletą interviu, nieko ypatingo.

– Ramiai vaikštinėjant po Kijevą dažnai stabdo sirgaliai?

– Žinoma, būna prieina. Ypač vaikai, paaugliai, kurie nori kartu nusifotografuoti ar prašo autografo. Bet tai vienetai. Negalvoju apie tai, kad galiu nuo to pavargti. Tai netgi labai malonu.

– Ar jau turite mėgstamų vietų mieste sau ir savo šeimai?

– Paprastai stengiuosi be ypatingos progos niekur neiti. Galime su žmona kartą ar du per savaitę nueiti į restoraną ar panašiai. Žinoma, žmona su vaikais turi daugiau laiko. Teko lankytis keliuose muziejuose – ten labai patiko.

– Ar buvote Maidano aikštėje mitingo metu?

– Ne, bet žinau apie tuos įvykius. Mes visada stengiamės apvažiuoti tą vietą.

– Laisvalaikį stengiatės praleisti ramiai?

– Taip, stengiuosi daugiau laiko praleisti su vaikais, vežu juos į mokyklą, krepšinio treniruotes, baseiną. Stengiuosi jiems skirti daugiau dėmesio, nes, manau, kad juos mažokai auklėju ir neypatingai lepinu dėmesiu, juk aš su komanda visada keliauju.

– Ar vaikai turi polinkį krepšiniui?

– Kaip pasakius, tokiame amžiuje, kai jie 6 ar 8 metų, dar sunku apie tai kalbėti. Žinoma, jiems dabar labiau norisi žaisti su „Ipad‘ais“, pažiūrėti animacinius filmus, nei eiti į treniruotes. Apie tai dar anksti kalbėti, pažiūrėsime, kas bus vėliau.

– Ar jie žaidžia kartu su jūsų komandos draugo Ricky Minardo sūnumi?

– Oi ne, dar ne. Todėl, kad Minardo sūnus yra iš tiesų talentingas ir labai gerai žaidžia krepšinį, mano vaikai jam kol kas nėra konkurentai. Manau, kad jis vienas mano abu sūnus apžaistų.

– Jūs neturite kalbos barjero. O žmona, vaikai, gerai kalba rusiškai?

– Taip, vaikai kalba su klaidomis, bet supranta viską 100 procentų. Kalbėti jiems sunkiau, nes lanko anglų mokyklą, su mumis kalba lietuviškai, o rusiškai bendrauja tik su savo pusbroliais. Mano brolio žmona yra rusė, todėl vaikai tarpusavyje kalba rusiškai. Iš tiesų, per 6–7 metus jie rusų kalbą išmoko gerai.

– Komandos legionierių – dauguma amerikiečių. Neseniai į ekipą atvyko jūsų tautietis Dainius Šalenga. Ar apsidžiaugėte tokiu partneriu?

– Žinoma, džiaugiuosi ne tik lietuvių atvykimu. Džiugina ir tai, kad į klubą atvyksta žaidėjai, turintys gerą krepšinio mentalitetą, galintys daug duoti komandai ir tai nesvarbu, lietuvis jis ar ne. Pirmiausia žaidėjas turi būti profesionalas, po to gera asmenybė, kad nekiltų jokių problemų. Tokie kaip Dainius yra labai reikalingi komandai, jis geras ne tik kaip žaidėjas, bet ir kaip žmogus.

– Darjušai, su Kijevo klubu pasirašėte kontraktą dvejiems metams. Buvo pasirodžiusi informacija, kad artėjančią vasarą komandoje prie jūsų prisijungs brolis Kšištofas. Ar tai tiesa?

– Būtų labai šaunu. Nežinau visos situacijos, viskas priklauso nuo klubo. Žinoma, brolio atvykimas būtų fantastika.

– Daugelis mano, kad sėkmingam komandos pasirodymui Eurolygoje trūksta antrojo Lavrinovičiaus.

– Gali būti (juokiasi). Žinoma, jis mums daug duotų. Ne paslaptis, kad jis yra labai aukšto lygio krepšininkas ir aikštėje atsiduoda 100 procentų. „Budivelnik“ ekipai jis labai padėtų.

– Kaip manote, ko pritrūko komandai pralaimėtose Eurolygos rungtynėse?

– Tarpusavio supratimo, visi ne visiškai suprato savo vaidmenį komandoje, buvo daug nesusipratimų. Suprantu trenerį, kaip jam sunku: krepšininkai yra individualiais stiprūs, bet iš jų suklijuoti komandą yra sunku. Yra daug niuansų, į kuriuos nesigilinsime, bet viena iš pagrindinių priežasčių – nebuvome vienas kolektyvas.

– Viena pergalė ir šeši pralaimėjimai. Kuris iš jų buvo pats skaudžiausias?

– Skaudūs visi. Kiekvienose rungtynėse žaidėme neblogai, stengėmės. Taip pat, žinoma, mūsų varžovai turi didelius biudžetus, kitokio lygio žaidėjus – vienus iš geriausių Europoje. Apmaudi kiekvienų rungtynių, kurias mes pralaimėjome, pabaiga. Pati gėdingiausia nesėkmė – rungtynėse prieš Nantero JSF, kuriose patyrėme nokdauną, nesugebėjome atsitiesti ir pralaimėjome dideliu skirtumu.

– Ne viskas gerai sekėsi ir Ukrainos čempionate, bet prieš savaitę sutriuškinote lyderį Donecko klubą. Pagaliau gerai nusiteikėte ar dar kažkas nutiko?

– Nusiteikėme – tai atsitiko pirmą kartą. Pradedame suprasti savo vaidmenį komandoje. Supratome, kaip žemai kritome tiek Ukrainos pirmenybėse, tiek Eurolygoje, taip kad reikia žaisti ir laimėti.

– A.Bagatskis sakė, kad pasibaigus Europos čempionatui sezono pradžioje skirs poilsio, bet pabrėžė, kad vėliau Darjušas poilsio gali nesitikėti. Ar manote, kad trenerio nuolaidos baigėsi?

– Taip, manau, kad nuolaidos man nereikalingos. Esu profesionalas – man reikia treniruotis ir žaisti, palaikyti gerą sportinę formą, kad komanda pasiektų gerus rezultatus. Treniruojuosi kaip visi ir stengiuosi komandai atnešti kuo daugiau naudos.