L.Grigelis: „Džiaugiuosi, kad kūnas atlaikė didelį krūvį“

Antra Lietuvos teniso raketė 22-ejų metų Laurynas Grigelis įspūdingai baigė 2013 metų sezoną. Lietuvis laimėjo net 4 iš eilės „Futures“ serijos turnyrus ir gerokai pagerino savo vietą ATP reitinge.

Apie šiuos paskutinius turnyrus, visą praėjusį sezoną, tolimesnius planus ir svajones L.Grigelis papasakojo „doublefault.lt“ bendruomenei.

- Laurynai, metus baigi trečio šimtuko viduryje. Per paskutinius kelis mėnesius laimėjai 6 Futures turnyrus. 4 jų - iš eilės. Būtum patikėjęs, jei kas šių metų viduryje tau būtų išbūręs tokią metų pabaigą?

- Jei atvirai, tai ne. Patikėjęs nebūčiau. Jaučiau, kad žaidžiu vis geriau, labiau pasitikiu savimi. Tačiau tokios puikios pabaigos nesitikėjau.

- Nustebinai pats save?

- Turbūt galima pasakyti ir taip. Labiausiai džiaugiuosi, kad kūnas puikiai atlaikė nemažą krūvį. Žinoma, nuovargis jautėsi, nes be didelių pertraukų sužaidžiau daug mačų. Bet tokios ilgos pergalių ir mačų serijos turbūt dar neturėjau niekada. Ankščiau būdavo, sužaidžiu 8-9 mačus, ir jau jaučiu - ima mausti čia, atsiranda skausmas ten. Dabar gi to nėra. Taip, pavargau. Taip, kartais vos pamaudžia pėdą. Bet tai ir viskas. Po savaitės treniruočių vėl mielai vykčiau į turnyrus, nes jaučiuosi gerai.

- Maudžia pėdą?

- Taip, kurį laiką jaučiu. Bet, manau, nieko rimto. Nes žaisti tai man iš esmės netrukdo.

- Grįžkim į paskutinį turnyrą Čekijoje. Keturi trijų setų mačai. Kaip pavyko išlikti, nes kelis kartus turnyro pabaiga, atrodo, buvo visai netoli.

- Jei jau atvirai, važiuoti Čekijon nelabai norėjau. Tačiau Beppe įkalbėjo mane ten vykti ir dabar, suprantama, dėl to visiškai nesigailiu. Treneris sakė - esi ant bangos, dabar žaidi tikrai gerai.

- Finale Vladimiras Ignatikas, bent jau sprendžiant pagal statistiką, lyg ir buvo puse žingsnio priekyje. Pavyzdžiui, breikpointų jis turėjo daugiau už tave. Kas dedasi galvoje, kai žinai, kad šio taško tikrai negali pralaimėti?

- Nemanau, kad jis buvo puse žingsnio priekyje. Aišku, pirmame sete neturėjau jokių galimybių. Vladimiras labai gerai servavo. Ir ne tik pirmą padavimą, bet ir antrą. Galbūt nesitikėjau to, nes antras padavimas ankščiau buvo silpnesnė jo vieta. Visgi nepanikavau, toliau drąsiai žaidžiau savo žaidimą, nebijojau rizikuoti, diktavau tempą. Trečio seto pabaigoje man pasirodė, kad Ignatikas atiduoda iniciatyvą, nebežaidžia aktyviai, jo žaidime jautėsi kažkokia įtampa. Pasinaudojau tuo.

- Dar vienas dalykas - padavimai. 26 ace’ai pusfinalyje, 19 - finale. Tai nebūna.

- Būna. Padavimas, kaip ir nemaža dalis kitų teniso elementų, yra tavo psichologinės būsenos atspindys. Jei jautiesi gerai, tada viskas, tame tarpe ir padavimas, eina. Jei ne - stringa. Ankščiau kartais taip pat būdavo mačų, kuomet paduodavau tikrai gerai. Tačiau stabilumo trūko.

Paskutiniu metu per treniruotes daug dirbome prie kamuoliuko išsimetimo. Šis mano servo komponentas šlubavo - kartais kamuoliuką išsimesdavau per daug į dešinę, kartais - į kairę. Dabar vis dažniau aptinku tą idealų tašką. Todėl ir rezultatas gerėja.

- Kažkuriam interviu minėjai, kad pasitikėjimas savimi prieš kurį laiką buvo sušlubavęs. Negalėdavai sau pasakyti “ei, aš negaliu pralaimėti šitam bičui”. Atrodo tas geras jausmas grįžo? Kas pasikeitė? Juk nepradėjai greičiau bėgti, neprisiminei, kaip žaisti tenisą?

- Kaip ir sakiau, psichologija tenise lemia tikrai daug. Jei pasitiki savimi, gali nuversti kalnus. O pergalės, ypač sunkios, iškovotos trijuose setuose, po to, kai pralaimi pirmą, tą pasitikėjimą savimi tik didina.

Tačiau, suprantama, yra ir techniniai dalykai, kuriuos nuolat tobuliname treniruotėse. Pavyzdžiui, visi galvoja, kad smūgis iš kairės - mano stiprioji pusė. Taip, man jis dažnai pavyksta, tačiau šiemet treniruočių metu labai daug dėmesio skyrėme pjautam smūgiui iš kairės. Juk negali visada mušti vienodai, varžovai greitai prie to prisitaiko. Todėl ir ėmėmės pjauto smūgio. Pastebiu, kad jis vis dažniau mane gelbėja įvairiose gynybinėse situacijose arba kai matau, kad dėl kokios nors priežasties reikia keisti žaidimo tempą.

- Klausimas turbūt tradicinis ir, galbūt, nusibodęs. Kaip dešinė?

- Paskutiniu metu labai daug dėmesio skiriame kojų darbui mušant iš dešinės. Iki šiol dažniausiai iš dešinės dažniausiai mušiau iš uždaros stovėsenos. Dabar gi vis dažniau naudoju atvirą stovėseną, todėl kojų darbas keičiasi iš esmės. Bet jau dabar jaučiu, kad mano smūgis iš dešinės darosi stabilesnis.

- Sezono pabaigoje buvai puikios formos. Gaila, kad jis baigėsi?

- Gaila. Kadangi jaučiuosi gerai, savaitę pailsėjęs dar mielai sužaisčiau du ar tris turnyrus.

- Kas dabar?

- Savaitė atostogų, masažai, poilsis. Tiesa, galbūt užsuksiu pas daktarus, pasikalbėsime apie pėdą. Kitą pirmadienį prasidės pasiruošimas 2014-ų sezonui. Pradžioje bus fizinis pasirengimas, po to pamažu atsiras ir tenisas.

- Nemaža dalis sportininku sako nemėgstą fizinio pasirengimo treniruočių...

- Negalėčiau savęs priskirti prie tokių. Juolab, kad pats neseniai pakeičiau fizinio pasirengimo trenerį. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad darbo su naujuoju treneriu tikrai laukiu.

- Kiek žmonių tarpsezonyje ir sezono metu dirba su Laurynu Grigeliu?

- Treneris Giuseppe Menga, fizinio pasirengimo treneris Marco Galbarini ir psichologė Mara Bellerba. Beppe negali manęs lydėti į visus turnyrus, nes neseniai įkūrė savo teniso mokyklą. Todėl kitais metais jis su manimi vyks į 12, gal 14, turnyrų, o į 4 ar 5 mane lydės Marco arba Mara.

- Bet kartais vyksti į turnyrus ir vienas.

- Vienam sunku. Jei kalbėti apie žaidimą, tai iš šalies geriau matosi kai kurie niuansai ir smulkmenos, kurių pats gal ir nepastebėtum. Be to, turnyrai - ne tik varžybos ir treniruotės. Dar yra ir laisvalaikis, o svetimame mieste tikrai ne visada yra ką veikti. Todėl būti su kažkuo yra lengviau. Galiausiai visada smagu matyti, kad tribūnose kažkas tave palaiko.

- Psichologė turbūt yra egzotiškiausiai skambanti komandos narė. Papasakok daugiau kaip ji atsirado komandoje, kokios jos funkcijos, kaip dirbate.

- Darbuojamės kartu nuo 2012 metų rugpjūčio. Tačiau darbas su ja ankščiau buvo labai fragmentiškas, nes ji dirba ir su kitais sportininkais. Dabar matomės dažniau. O nupasakoti mūsų bendrą darbą nėra lengva. Galiu pasakyti tik tiek, kad jis smarkiai skiriasi nuo Holivudo filmuose matomų psichologų ir jų klientų pasimatymų.

Jau minėjau, kad tenise yra labai daug įvairių psichologinių niuansų, smulkmenų, kurios nematomos plika akimi. Galiu pasakyti, kad ankščiau svarbių taškų, sakykime, varžovui turint breikpointą, metu mano kojos tartum apsunkdavo. O juk tokiose vietose susitikimai dažniausiai laimimi arba pralaimimi.

Štai apie tokias vietas - trukdančias susikaupt, žaist ar laimėt - ir kalbamės su psichologe. Tačiau tai nėra tik pokalbiai. Su Mara daug dirbame ir kortuose, atliekame įvairius pratimus, žaidžiame žaidimus. Jau matau, kad tam tikruose mačų epizoduose tai padeda man nurimti, pašalina bereikalingas įtampas.

- Kur pradėsi kitus metus? Australiją, kaip suprantu, iš kalendoriaus išbraukei. Reiškia metų pradžia - Europos Futures’uose ir Challenger’iuose?

- Į Australiją tikrai nevažiuoju. Per vėlai pradedu pasirengimą sezonui, o važiuoti ten šiaip sau nematau prasmės.

Sausio viduryje Europoje dalyvausiu dvejuose Futures’uose, nes Challenger serijos turnyrų tuo metu čia nebus. Be to, sezono pradžioje man visuomet reikia nemažai laiko įsibėgėti. Sušilti. Kaip dyzeliniam varikliui.

Po to - Daviso taurė Norvegijoje. O vasarį Europoje prasidės Challenger’ių serija. Planuoju žaisti juose.

- Turi konkrečių kitų metų tikslų ATP reitingo prasme?

- Ne. Tiesiog privalau nekartoti senų klaidų, kuomet keli skaudūs pralaimėjimai išmušė mane iš vėžių. Tapau dirglus, nervingas, o tai greitai atsiliepė tiek žaidimui, tiek rezultatams.

- Norvegijoje, jei viskas tvarkoje, tave matysime. Panašiai kalba ir Ričardas. Ar tai reiškia, kad galime tyliai svajoti apie kilimą į pirmą Daviso taurės grupę?

- Kodėl gi ne? Juk prieš du metus iki kelialapio į aukštesnę grupę mums pritrūko vienos pergalės. Labai gaila tik dėl to, kad šiemet nė vieno mačo nežaisime Lietuvoje. Nes žaisti prieš savus yra neapsakomai smagus jausmas.

- Laurynai, imam krištolinį sviedinį, sukam jį ir spėjam ateitį. Pirmas Grand Slamas, kurio pagrinde mes pamatysime Lauryną Grigelį?

- Tegul tai būna kitų metų US Open. Aišku, bandysiu prasimušti į Roland Garros ir Wimbledono pagrindus. Tačiau gruntas mano žaidimui tinka kiek mažiau. Žaisti ant žolės man patinka, tačiau darau tai labai retai. Todėl spėju, kad tai gali būti US Open hardas.

- O pirmas varžovas?

- Jei jau debiutuoti, tai centriniame korte ir prieš pirmą pasaulio raketę. Arba Fedą. Nes sužaisti mačą prieš jį yra sena mano svajonė.